Āčņąóņąń Āåėčźčé
Āčņąóņąń Āåėčźčé
Marius Savickas
12c kl. Mato Šalčiaus vid. m-kla
Referatas
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vidaus ir užsienio politika
1999 m.
Kaunas
1. Vytauto didžiojo asmenybės bruožai.
2. Valstybės centralizavimas.
3. Vytauto kovos dėl valdžios.
d) Karai su kryžiuočiais 1392-1394 m.
e) Kovos dėl Žemaičių 1399-1409 m.
f) Žalgirio mūšis - 1410 m. liepos 15 d.
Kiekvienas žymus LDK kunigaikštis, valdęs mūsų šalį, yra svarbus mūsų
Lietuvos istorijai, nes jis kaip ir daugelis kitų didžiųjų kunigaikščių
valdė LDK ir siekė gerint jos politinę bei karinę galią. Šis valdovas
paliko Lietuvos istorijoje gilų pėdsaką ir tikrai nuveikė daug sėkmingų
darbų tvarkant ir stiprinant LDK. Vytautas geriausiai iš visų valdovų
gerino LDK padėtį kaimyninių šalių akyse ir gerai tvarkė vidaus reikalus.
Šia tema, būtent LDK valdovo Vytauto asmeniu ir jo vykdoma politika,
valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių dėstytojų, mokytojų ar
šiaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai
knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą. Paminėti norėčiau A.
Šapoką, kuris puikiai ir informatyviai aprašo Lietuvos didįjį kunigaikštį
Vytautą knygoje Vytautas Didysis. Dar vienas autorius, tiksliau istorijos
mokytojas, 40 metų dėstęs istoriją - Mikalojus Kondratas, parašęs knygą
Lietuvių tautos ir valstybės istorija.
1
Vytauto vaikystė yra labai mažai žinoma. Gimęs apie 1350m. , jis augo
sunkiais Lietuvai laikais.
Kaip užsilikusios žinios sako, Vytautas buvo neaukšto ūgio, dailių ir
energingų veido bruožų. Turėjo dideles, gyvas ir protingas akis. Iš veido
atrodė moteriškas; niekas nepažino, kai jis apsitaisęs savo žmonos
palydovės rūbais pabėgo iš kalėjimo.Visa Vytauto figūra atsišvietė
pasitikėjimu savim, energija, gyvumu, drąsa, rizikingumu ir savigarba,
žodžiu, - kažkokia didingo valdovo šviesa. Nors iš pažiūros mažo augumo,
bet savyje slėpė didžią dvasią. Buvo protingas ir žmoniškas. Įsidėmėtinas
jo susivokimas ir orientacija: iš karto jis išspręsdavo kelius reikalus.
Dejuodavo net kryžiuočiai, nespėdavę jo žygių ir elgesių observuoti.
Didelis ir darbininkas. Mokėjo laiką taip suvartoti, jog nė minutė
nenueidavo niekais. Pasižymėjo stropiu valdymu: savo pareigų neužmiršdavo
nei namuose, nei kelionėje. Ar klausydamas žmonių skundų ir prašymų, ar
duodamas atsakymus ir patarimus - visur vadovavosi teisybe. Ta savybe jis
užsipelnė didelės pagarbos tiek savųjų, tiek svetimųjų tarpe. Laisvesnį
laiką, jei jo kiek atlikdavo, praleisdavo medžioklėje arba žaisdamas
šachmatais. Bet visur kur matėsi saikas. Vytautas neprotingu laikė tokį
monarchą, kuris dėl medžioklės mesdavo į šalį valstybės reikalus.
Palaikė gerus santykius ir su pirkliais. Jų padedamas įsigijo
didelius turtus: aukso, sidabro, brangių akmenų, audeklų, kailinių ir
kitokių brangenybių, kurias paskui kitiems dalindamas rodė didelį dosnumą.
Valgydamas ir gerdamas susivaldė, per visą savo gyvenimą nevartojo vyno ir
jokio kito gėrimo, o tik vandenį. Savo proto didingumu ir apsukrumu pranešė
visus savo laiko valdovus. Su saviškiais elgėsi gana rūsčiai: nė vieno
nusikaltėlio nepalikdavo nenubaudęs ir kaltę buvo sunku nuo jo paslėpti.
Svečius priimdavo vaišingai ir gražiai.
Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje srityje
nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo dalykų mielai mokydavo ji
ir lengvai juos įsisavindavo. Ypač jis sekdavo Vakarų Europos išradimus ir
papročius.
Kiekviename jo svarbesniame žygyje galima pastebėti karo dalykų,
kultūros, mokslo pamėgimas. Čia ir paaiškėja, dėl ko jis iš vienos pusės
gerbė kariškius, riterius, o iš kitos - mokslo vyrus; ir vienų ir kitų jo
dvare netrūkdavo ir iš įvairių kraštų atsilankydavo.
Mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lotynų kalbą. Galėjo mokėt ir rusų,
nes su jų kunigaikščiais vedė daug reikalų ir giminiavosi. Galimas daiktas,
kad Vytautas mokėjęs ir totorių kalbos, nes jo dvare totorių daug
pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun. kanceliarijos, kaip
užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinėjami totorių kalba raštai.
Visi mokslai kunigaikščiui tiek turėjo reikšmės, kiek juos buvo
galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo atžvilgiu buvo tikras
kryžiuočių mokinys, realistas ir praktikas.
Kalboje buvo trumpas ir šykštus, bet žinodamas reikalus, dažnai
griebdavosi sąmojaus ir lakoniškumo. Kai ant Dniepro saviškiai jį
atkalbinėjo dėl didelių šalčių mesti kovą su totoriais, Vytautas atrėmė:
todėl ir reikia kariauti, nes jeigu nugalėsim, gausime triumfą ant dviejų
priešų; jei būsime nugalėti, kalbės apie mus, kad mus nugalėjo du priešai:
šaltis ir totoriai. Kai kartą jam kažkas priminė jo didelį dosnumą dalinant
totoriams žemes Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakęs, kad gerumu galima
ir laukinius žvėris sušvelninti. O kai vėl kartą jo akyse kažkas gyrė vieną
iškalbingą kunigaikštį, Vytautas trumpai tarė, kad jam patinkąs mažiau
iškalbingas, bet užtatai tiesiakalbis.1
Vytautas, du kart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus
Prūsuose. Tenai, kryžiuočių tarpe, jis išėjo gerą ir drausmingą gyvenimo
mokyklą, kuri padėjo atsivaduoti tėviškę.
_________________________________________________
1 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p. 254-257
Prūsuose Vytautas turėjo progos ir su įvairių kraštų žmonėmis
susitikti ir išsišnekėti. Jam buvo įdomu, kokia kitų kraštų politika,
siekimai, kultūra. Svečiai Vytautui buvo atviri, nes matė, kad jį gerbia
kryžiuočiai, pavesdami jam net tarpusavio ginčus spręsti. Žodžiu, jis
Prūsuose mito vakarų kultūros vaisiais, ypač materialine kultūra, kurią
paskui kėlė savo krašte, statydamas bažnyčias, pilis ir t.t.
Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios vėliau
pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe riterių,
kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą tikrosios religijos nešėjai ir
skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui atsiliepti. Jau iš prigimimo nemenka jo
ambicija čionai dar labiau sustiprėjo. Apskritai imant, Vytautas būdamas
gabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai darbštus, iš šitos
mokyklos išėjo tikras tų laikų europietis, susipažinęs su Vakarų siekimais
ir politinėmis bei diplomatinėmis pinklėmis.
Paviršutiniškai pažvelgus atrodo, kad Vytautas blaškosi, yra
nepastovus: tai bėga pas vokiečius, tai grįžta atgal. Iš tikrųjų taip nėra.
Visais savo veiksmais jis siekia vieno tikslo - tėviškės. Jis nė valandai
neužmiršta, ko jis nori. Kiekvienas jo veiksmas rišasi su vyriausiuoju
tikslu. Jis naudojasi įvairiomis priemonėmis: kariauja, derasi,
politikuoja, ieško šalininkų (Ordinas, Maskva).
1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai - jis galutinai
atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais ir gavo
valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Jo santykiai su tauta
pasikeitė. Jo asmeniški reikalai susiderino su tautos ir valstybės
reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai, tautos draugai - jo draugai.
Savo tautai jis pasiliko ištikimas iki gyvos galvos ir dešimteriopai
atsilygino už visus padarytus jai nuostolius. Nuo 1382 - 1392m. jis lyg
medis, neturįs kur suleisti šaknis, po 1392 jis grįžta į gimtąją dirvą, ir
visas medis puikiai išbujoja. Jis jau nebe pabėgęs, nuskriaustas
kunigaikštis, kovojęs dėl tėviškės, bet galingas Lietuvos valdytojas.
Atsitiktinai keičiasi ir jo elgesys. Jeigu iki tol Vytautas atrodė
nepastovus, besiblaškantis, avantiūristas, tai nuo 1392 metų jis virsta
rimtu, pilno masto valdovu - monarchu. Jis įgyja didesnio pastovumo. Tiesa,
jam jau ir laikas buvo nusistovėt: jis jau tada turėjo apie 40 metų.
Šitokiame amžiuje gavo valdžią, kurios taip siekė ir kurios pasirodė tikrai
vertas. Jo veiksmuose jaučiamas didesnis atsakingumas. Tik nuo to laiko
galėjo jis imti reikšti ir vartoti savo gabumus. Dabar atsirado daugiau
uždavinių, ir tie uždaviniai vis buvo įvairesni ir sunkesni. Atrodo, kad
pamažu susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo veikimo programos punktai.
Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo. Geri santykiai su
Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusų kun. ir totoriais,
kunigaikščio valdžios stiprinimas ir kultūros kėlimas krašto viduje - štai
vedamosios politikos mintys.2
Vytautas buvo žymus ir kaip savo krašto tvarkytojas. 1392 m. gavo
suirusią neramią šalį. Jis pasirodė kaip nepaprastai gabus organizatorius.
Greitai numalšino sukilusius kunigaikščius, sustiprino savo valdžią. Jis
valdė kraštą kietai, nepakęsdamas jokio pasipriešinimo: be pasigailėjimo
šalino savo giminaičius kunigaikščius nuo užimamų vietų, sukilusius
žemaičius žiauriai numalšino. Net jo artimesnieji pagalbininkai jo pykčio
bijodavo. Pasireiškiąs jo veiksmuose žiaurumas sutinka su tų laikų
supratimu ir negali būti laikomas vien individualine Vytauto ypatybe.
Vytautas buvo geras šeimininkas ir finansistas: pinigų jam
netrukdavo - jis galėjo net žymias sumas skolinti Jogailai. Jis nebuvo
šykštus, priešingai reikale pinigų nesigailėdavo. Šiaip, kaip minėjau,
labai paprastas ir neišlaidus privatiniame gyvenime, Vytautas nesigailėdavo
jokių išlaidų, kad reikėdavo parodyti savo galybę, užimponuoti: siunčia
brangių dovanų, kelia puikias puotas (Lucke).Toks yra Vytautas kaip
politikas, valstybės vyras. Tai yra svarbiausioji jo asmenybės veikimo ir
_______________________________________________
2 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p 258-260
pasireiškimo dalis.3
2
Krėvės unijos aktu Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos. Šis
politinis žygis, iš karto pritartas ir paties Vytauto, vėliau jam ir
lietuvių visuomenei pasirodė įžeidžiąs jos interesus ir Lietuvos laisvę. Be
to, Vytautas dar negavęs Jogailos jam pažadėtos ir teisėtai priklausančios
tėviškės, o aukštoji Lietuvos visuomenė, matydama, kad ji gali būti
atstumta nuo krašto interesų ir pakeista Jogailos atsiustais lenkais,
negalėjo nepareikšti savo nepasitenkinimo dėl susidariusios krašte padėties
ir tvarkos. Šitų nepasitenkinusiųjų priešaky atsistojo pats Vytautas,
Lietuvos ir jos visuomenės reikalų gynėjas, kuris po ilgų ir sunkių kovų,
nebe svetimos pagalbos, iškovojo iš Jogailos ne tik savo tėviškę, bet ir
visą Lietuvą su jai priklausančiais Rusų žemių plotais.4
Vytautas,paėmęs valdyti Lietuvą, tiek viduje tiek ir užsieny vedė
seną, jau paties Mindaugo pradėtą, Lietuvos politiką: viduje stengėsi
įvesti centralizaciją, t.y. naikinti atskiras, beveik nepriklausomas,
sričių kunigaikštijas, o jo užsienio politika ėjo dviem kryptim: vakaruose
jis ryžosi gintis nuo Ordino, kol galutinai šio galimybę sumušė Žalgirio
laukuos, o rytuose - pulti, t.y. užkariauti naujų žemės plotų. Buvo
dirbamas ir Lietuvos christianizacijos darbas, bet ši problema, kaip ir po
unijos iškilusi į Lietuvos politikos viešumą santykių problema su Lenkija,
- išeina iš šio rašinio rėmų: tai bus svarstoma kitų.
Reikia pasakyti, kad darbo šio momentu Vytautui buvo labai daug. Dėl
naminių karų daugelis Lietuvai priklausančių kraštų atkrito ir pateko
Maskvos įtakon: dabar reikėjo juos ginklu atkariauti. Be to, tokios
netikėtos atmainos Lietuvoj - valdžios atidavimas Vytautui - labai
nustebino ir tuos
_________________________________________________________
3 Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989. p 148
4 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988. p 45
kunigaikščius, kurie darė sukilimus prieš jo tėvą: dabar už tai tikėjosi
susilaukti bausmės iš sūnaus. Tartum norėdami tos bausmės išvengti, dar
tebeeinant Ostrovoje deryboms, jie sukilo, tikėdamiesi atsipalaiduoti iš
Vytauto valdžios, t.y. nepakliūti į jo rankas. Gal tas sukilimas jiems būtų
pasisekęs, jei jie būtų sutartinai veikę. Tas jų nesutarimas ir bus buvusi
viena iš priežasčių, kuri padėjo Vytautui juos numalšinti.
Pirmas prieš Vytautą pakėlė ginklą Sieversko - Naugardo kunigaikštis
Dimitras Kaributas, kuris buvo sukilęs prieš Vytauto tėvą Kęstutį ir
atsisakęs mokėti duoklę. Jis įsiveržė Lietuvos gilumon ir buvo besirengiąs
eiti į Vilnių. Bet netrukus palei Dokudovą buvo Vytauto sumuštas ir turėjo
bėgti. Prisiartinęs prie Sieversko - Naugardo, Vytautas paėmė jį staigiu
puolimu.
Tuo pačiu metu atsisakė Vytauto klausyti ir Kijevo kunigaikštis,
Algirdo sūnus, Vladimiras, nesutikdamas padėti jam malšinti sukilusio
Podolijos kunigaikščio Karijoto sūnaus Feodoro. Šį kartą susirėmimų buvo
išvengta: viskas pasibaigė Vytauto pagrasinimu.
Sekančiais metais sukilo ir Volynijos kun. Feodoras, Liubarto sūnus.
Vytautas greit jį numalšino. Jo žemes pasiliko sau, o jam pavedė valdyti
Sieversko - Naugardą. Bet jis čia neilgai pabuvęs irgi pabėgo į Vengriją,
iš kur abu su Švitrigaila susižinodavo su Ordinu, ruošdami Vytautui
pinkles. Tuo būdu ir Sieversko - Naugardo kunigaikštija atiteko Vytautui.
Taip pat suvaldė Vytautas ir kitus nepaklusniuosius Volynijos
kunigaikščius. Po tų visų numalšinimų didesnė Volynijos dalis atiteko
Lietuvai, kita - Lenkijai.
Taip Vytautui trumpu laiku pasisekė panaikinti stambiųjų sričių
kunigaikštijas, tepaliekant kunigaikščiams valdyti mažos
reikšmės nedideles sritis.
Stambiųjų sričių kunigaikščių panaikinimas padarė didelę atmainą
Lietuvos gyvenime. Pirmiausia pasistūmėjo į priekį Lietuvos valstybės
suvienijimo darbas, centralizacija, nes jų žemės buvo atiduotos valdyti
didžiojo kunigaikščio vietininkams. Tie Vytauto pastatyti vietininkai
visiškai jo klausė ir tai jį padarė savarankišku valdovu. Anksčiau
kunigaikščiai, valdydami tas žemes savo nuožiūra, nejautė to ryšio, kuris
juos jungė su didžiuoju kunigaikščiu. Valdydami tokias sritis, Gedimino
ainiai ir šiaip aukštos kilmės kunigaikščiai, jautėsi esą savarankiški ir
kartais net sukildavo prieš didįjį kunigaikštį. Dabar panaikinus sričių
kunigaikščius ir jų vieton atsisėdus Vytauto vietininkams, viskas buvo
suimta į vienas rankas. Mat, tie vietininkai neturėjo jokios politinės
reikšmės, kaip ankstyvesnieji tų sričių vadovai, o pasidarė tik dideli
žemvaldžiai arba dvarininkai. Tie didžiojo kunigaikščio vietininkai jį rėmė
tiek materialiai, tiek politiškai; tai buvo jų pareiga - priešingai galėjo
būti iš pareigų paleisti. Tuo būdu tos visos sritys politiškai pateko
visiškon Vytauto priklausomybėn, kas sustiprino jo padėtį krašto viduje.
Tada prasidėjo ir rusų gyvenamų sričių suvalstybinimas ir jose lietuvių
įtakos įsigalėjimas. Tai rodo ir tuo laiku parašytos baltgudiškai knygos,
kuriose palankiai atsiliepiama apie Lietuvą, ypač apie Vytautą.
Po šitos reformos ėmė didėti ir didžiojo kunigaikščio iždas ir šiaip
materialiniai ištekliai, o iš čia ir jo politinė reikšmė ir galybė. I jo
iždą ėmė plaukti ir tos pajamos, kurios pirmiau tekdavo sričių
kunigaikščiams. Pav., įvairios duoklės pinigais bei natūra ir visokie
muitų,prekybos mokesčiai. Daug pajamų davė didžiajam kunigaikščiui ir ūkio
pajamos, nes sričių kunigaikštijas panaikinus, visi kunigaikščių dvarai
atiteko Vytautui. Tuose dvaruose jis sodino vietininkus tėvūnus. Jie buvo
ten kartu teisėjai, mokesčių rinkėjai ir ūkio prižiūrėtojai. Vietininkai ir
tėvūnai buvo pasodinti net tuose dvaruose, kurie didžiajam kunigaikščiui nė
nepriklausė. Ten jie eidavo teisėjų ir mokesčių rinkėjų pareigas. Dabar
didysis kunigaikštis kur kas daugiau gaudavo pajamų, negu anksčiau.
Valstybės centralizavimas ir jos sujungimas į vieną politinį vienetą,
išaugimas materialinės Vytauto galybės padarė tai, kad prieš jį lenkėsi ne
tik viduje išlikę kunigaikščiai, bet ir užsienis ėmė su juo skaitytis.5
3
a) Kai Vytautas pabėgo iš kryžiuočių antrą kartą, Ordino vadovybė, nieko
nelaukdama, jau 1392 m. puolė siaubti Lietuvos žemių. Pirmiausia visomis
jėgomis užgriuvo Jotvingių kraštą ir užėmė Suražo pilį, iš kur vos vos
spėjo pabėgti Vytauto svainis Henrikas. Kitų metų pradžioje kryžiuočiai
sudegino Gardino, Merkinės, Drohičino ir Lydos pilis, o rudenį jau siautėjo
Žemaičiuose. Bet tai buvo tik baisaus karo pradžia. 1394 m. vokiečiai,
paties didžiojo maršalo vedami, siaubingai nuniokojo Naugarduko, Lydos,
Drohičino ir kitas apylinkes, vėl sugriovė Gardino pilį. Du antpuoliai buvo
ir kitų metų vasarą: vienas, mažesnis - į Raseinių žemę, o kitas, didesnis
- į pačią sostinę. Pasikvietę svečių iš Prancūzijos, Vokietijos, pasisamdę
lankininkų iš Genujos, kryžiuočiai sutelkė didžiulę kariuomenę ir Nemunu
atplaukė prie Kauno. Iš čia keliomis voromis patraukė Vilniaus link.
Vytautas, paskubomis sušaukęs bajorų kariuomenę, bandė stabdyti
kryžiuočius, bet nesėkmingai. Įsiveržėliai apgulė Vilniaus pilį, tačiau
paimti neįstengė. Besitraukiančius nuo miesto kryžiuočius lietuviai
persekiojo. Per trejus metus kryžiuočiai smarkiai nuniokojo Lietuvą.
Bet tai buvo viskas, ką jie galėjo padaryti. Ordino didžiajam magistrui
pasidarė visiškai aišku, kad kryžiuočiai Lietuvos nenugalės. Be to,
vokiečius ištiko dar viena nesekmė: lenkų diplomatų paveiktas, ordino
siuzerenas imperatorius uždraudė puldinėti Lietuvą, nes tai jau buvo
krikščioniškas kraštas. Pagaliau lietuviai sulaukė atokvėpio.6
b) 1398 m. Salyno sutartimi Vytautas atidavė kryžiuočiams Žemaičius.
Ordino vadovai jau džiaugėsi, kad pildosi sena svajonė. Tačiau greit
pamatė, kad užvaldyti kraštą yra daug
__________________________________________________________
5 Šapoka A. Vytautas Didysis. V.,1988. p 46-49
sunkiau negu gauti formalų atidavimo raštą. Todėl jau 1399 m. viduryje
surengė žygį, kuriam vadovavo pats didysis magistras, ir 11 dienų kalaviju
ir ugnimi siautėjo Žemaitijoje. Kitais metais vėl puolė, terorizavo
gyventojus, statė pilis. Žemaičiai nepasidavė, priešinosi pavergėjams.
Vieną pilį prie Nevėžio kryžiuočiams padėjo statyti Vytautas. Kita
pilis, pastatyta 1400 m. tiksliai nežinomoje vietoje, bet arti Dubysos,
vadinosi Fryderburgu. Joje šeimininkavo fogtas, arba vietininkas, Mykolas
Kiuchmeisteris. Matydami baisią kryžiuočių jėgą, kai kurie žemaičių bajorai
pabūgę neišlaikė spaudimo, nuvyko į Marienburgą ir apsikrikštijo.
Kryžiuočiai džiūgavo - juk tikslas jau čia pat. Pradėjo net geruojiu
vilioti: Žemaičiams siuntė gyvulių, visokių prekių, žadėjo dar daugiau
gėrybių, jeigu tik šie bus paklusnūs. Bet pavergėjai skaudžiai apsiriko:
1401 m. žemaičiai sukilo, sugriovė vokiečių pastatytas pilis, sudegino
Frydeburga, o vokiečius išvijo. Maža to, sugriovė Klaipėdos pilį, persikėlė
per Nemuną ir ėmė puldinėti kitas kryžiuočių pilis.
Aišku, Ordinas nuo to nesugriuvo. Sutelkę jėgas, vokiečiai ėmė
veržtis atgal. Daug žemaičių bajorų nuo kryžiuočių teroro bėgo į Lietuvą,
kur buvo maloniai priimami. Ordinas rašė Vytautui skundus, reikalavo
pabėgelius grąžinti. Vytautas atsakė, kad užrašęs kryžiuočiams tik
žemaičius baudžiauninkus, o laisvieji turi teisę keltis kur tik nori, ir
jis, Vytautas, negalįs varžyti jų laisvės. Kadangi nustatyti, kuris
baudžiauninkas, o kuris laisvas pabėgelis, esą labai sunku, Vytautas pasakė
nė vieno pabėgelio negrąžinsiąs.
Aiškiai pamatę, kad Vytautas remia žemaičius ir nežada vykdyti Salyno
sutarties. Kryžiuočiai pradėjo atvirą karą.
Vytautas atnaujino taiką su kryžiuočiais. 1404 m. Racionžo sutartimi
jis vėl jiems atidavė Žemaičius, bet su
__________________________________________________________
6 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 248
sąlyga, kad galės pasiimti 250 gyventojų. Tą mįslingą sąlygą vokiečiai
priėmė, nes nenumatė, kaip gudriai Vytautas ja pasinaudos.
Po to keletą metų Lietuva su Ordinu nekariavo. Vytautas tvarkėsi
rytuose, tramdė Smolenską.
1408 m. Vytautas jau buvo pasirašęs taiką su Maskva ir galėjo
atsigręžti į vakarus, imtis Žemaičių klausimo.
Kryžiuočiai per tuos ketverius metus (1404-1408) Žemaitijoje vėl
pristatė pilių ir kiek galėdami įsitvirtino. 1408 m. Ordino vadovybė
Žemaičių seniūnui įsakė neturėti jokių ryšių su Lietuva, bet Žemaičiai to
įsakymo nepaisė. Norėdamas visiškai uždaryti sieną, Ordinas ragino Vytautą
greičiau atsiimti tuos 250 saviškių, tačiau Vytautas nesiskubino. Jo žmonės
vežė žemaičiams ginklų, ragino priešintis. Ir Žemaičiai priešinosi vis
atkakliau, pagaliau 1409 m. sukilo, ėmė deginti vokiečių pilis, varyti iš
savo krašto grobikus. 1409 m. žemaičiai paėmė Dubysos pilį
(Dobesinburgą) - kryžiuočių administracijos centrą. Visur mušami ir
persekiojami, kryžiuočiai pabėgo į Užnemunę. Iki vidurvasario Žemaitija
buvo išvaduota.
Taip Vytautas kryžiuočiams parodė, kad Žemaičių neatsižada, kad
anksčiau pasirašytų sutarčių nevykdys. Žemaitiją jis prijungė prie Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės, o savo vietininku joje paskyrė Rumbaudą, kuriam
suteikė Žemaičių seniūno titulą. Tas pareigas Raumbaudas ėjo iki 1412
metų.7
c) Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė iš Vilniaus ir Trakų
išžygiavo 1410 m. birželio 3 d. Traukė per Gardiną, Baltstogę Červinsko
link. Pakeliui prie jos prisijungė pulkai iš Lucko, Briansko, Kijevo ir iš
kitur. Per 26 dienas nužygiavusi apie 500 km, birželio 29 d. tiksliai
sutartu laiku atvyko į numatytą vietą - į Červinską.
__________________________________________________________
7 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 252-254
Lenkams iki susitikimo vietos buvo daug arčiau, todėl jie atžygiavo
taip pat laiku. Raiteliai, pėstininkai bei ilgiausios gurguolės traukė gana
greitai, be jokios gaišaties persikėlė per Nemuną, Narevą, Vyslą. Tai rodo,
kad žygiui buvo gerai pasiruošta. Jau amžininkus stebino toks sąjungininkų
kariuomenės drausmingumas ir punktualumas. Kad taip bus, kryžiuočiai
nesitikėjo.
Sąjungininkų kariuomenės kartu patraukė Marienburgo link. Paliaubos
su Ordinu jau buvo pasibaigusios liepos 4 d., vadinasi, peržengti sieną
buvo galima nepažeidžiant prieš metus pasirašytos paliaubų sutarties.
Liepos 9 d. didžiulė kariuomenė įžengė į Ordino teritoriją.
Sužinoję sąjungininkų žygio kryptį, kryžiuočiai suprato jų tikslą ir
pasistengė kuo greičiau užbėgti už akių, pastoti kelią. Jiems reikėjo
nužygiuoti apie 25 km, todėl skubėjo, žygiavo visą naktį per audrą ir
liūtį. Rytą, audrai jau nurimus, sustojo prie Griunvaldo ir Tanenbergo
kaimų.
Priešais kryžiuočius trimis eilėmis išsiskleidė sąjungininkų
kariuomenė. Dešiniajame sparne rikiavosi lietuvių ir totorių pulkai, centre
sustojo smolenskiečiai, o kairėje - lenkų sunkieji raiteliai ir samdiniai
čekai su moravais. Visą sąjungininkų kariuomenę rikiavo Vytautas.
Kairiajame sparne rikiuoti lenkų kariuomenę jam padėjo Zindramas iš
Maškovičių. Jogaila tuo metu meldėsi prie užnugaryje pastatytos palapinės.
Kadangi viskas vyko taip, kaip numatyta, vyriausiasis vadas buvo ramus.
Abi priešininkų kariuomenės ilgai delsė pradėti kautynes. Kronikose
rašoma, kad daugiausia delsęs Jogaila. Pasak J. Dlugošo, neskubėjęs dėl to,
kad apskritai buvęs neryžtingas, net bailys ir vis dar tikėjęsis, kad
paskutiniu momentu pavyks kautynių išvengti, susitaikyti su kryžiuočiais,
nors prieš kelias dienas jų pasiuntiniai imperatoriaus vardu buvo paskelbę
karą. Vytautas, priešingai, veržėsi į mūšį. Jis pasitikėjo savo jėgomis ir
ragino karalių greičiau duoti ženklą pradėti kautynes, nes matė, kad tai
gal vienintelė proga sumušti vienoje vietoje susirinkusią priešo
kariuomenę. Labiausiai jis bijojęs, kad Jogaila nesusitaikytų arba kad
kryžiuočiai nepasitrauktų.
Kautynės prasidėjo 1410 m. liepos 15 d., jau gerokai įsidienojus, kai
kantrybės pritrūkęs didysis magistras įsakė savo pulkams leistis į slėnį, o
Vytautas leido lengviems lietuvių raiteliams pulti iš savo gerų pozicijų
išėjusį priešą. Vokiečiai dar suspėjo du kartus iššauti iš patrankų, bet
paskui nebešaudė, nes kariuomenės labai susiartino. Paleidę iečių spiečius,
kariai puolė kapoti vieni kitus kirviais ir kalavijais, visi susimaišė,
susigrūdo. Žūtbūtinės kirstynės truko gerą valandą. Paskui didelė dalis
lietuvių ir totorių pulkų, ėmė tarytum trauktis, o paskui ir bėgti į mišką
Zėvaldo link. Kryžiuočiai juos vijosi, bet miške pametė juos iš akių.
Daugumai lietuvių pasitraukus, kryžiuočiai visu smarkumu užgriuvo
centrą, kur kovėsi Smolensko pulkai, lenkų riteriai, čekai.
Įnirtingos kautynės truko ilgai, apie šešias valandas, bet aiškios
persvaros neturėjo nei viena, nei kita pusė. Kritiška situacija susidarė,
kai kryžiuočiai ėmė veržtis prie didžiosios lenkų vėliavos. Tačiau lenkų
kariai priešus atrėmė.
Vytautas visą laiką buvo mūšio lauke. Lydimas ir saugomas nedidelio
būrelio totorių karių, jis tarsi skraidė tarp pulkų, padrąsindavo
susvyravusius, nuvargusiems ir nusilpusiems atsiųsdavo pastiprinimų, t.y.
faktiškai vadovavo visai sąjungininkų kariuomenei.
Mūšis pasidarė labai žiaurus, karių eilės retėjo ir vienoje, ir
kitoje pusėje. Nusprendę, kad jau metas palaužti priešininkus, kryžiuočiai
metė į mūšį visą rezervą - šešiolika vėliavų, kurios iki tol stovėjo ant
kalvos ir laukė lemiamo momento. Leisdamiesi į kovos lauką, riteriai
užgiedojo pergalės giesmę Kristus prisikėlė. Tuo metu kryžiuočių rezervo
jėgos pradėjo supti Smolensko ir lenkų pulkus. Pačiu sunkiausiu momentu,
kai supamieji pulkai iš paskutinių jėgų vos laikėsi, kaip perkūnas iš
giedro dangaus trenkė Vytauto vedami pabėgėliai lietuviai ir ėmė
triuškinti kryžiuočius. Kryžiuočių eilėse kilo sąmyšis, o pavargusieji
lenkai atgavo ūpą. Dabar jau vis labiau ėmė aiškėti sąjungininkų persvara.
Taip lietuvių kariuomenė nulėmė mūšio baigtį. Kai nuo lietuvio ieties dūrio
į kaklą žuvo pats didysis magistras, baimės apimti kryžiuočių riteriai
pasileido bėgti. Užsibarikadavę vežimais, dar bandė gintis stovykloje. Čia
jų daugiausia ir žuvo.
Sutriuškinę kryžiuočius, sąjungininkai paėmė priešo gurguoles,
kuriose rado daugybę pančių ir grandinių belaisviams surakinti. Tais
pančiais buvo supančioti arba sukaustyti patys į nelaisvę paimti
kryžiuočiai. O statinės vyno, kurio kryžiuočiai turėjo atsivežę busimai
pergalės puotai, Jogaila liepė visas sudaužyti. J. Dlugošas vėliau rašė,
kad išlietas vynas maišęsis su žuvusiųjų krauju. Pasak kitų autorių, mūšio
lauke tekėję kraujo upeliai.
Į Žalgirio pergalę Lietuva ėjo beveik 200 metų. Tą žygį pradėjo
Mindaugas, o sėkmingai užbaigė Vytautas su Jogaila, kurie abu planingai ir
nuosekliai visą gyvenimą siekė sutriuškinti Ordiną. 1410 m. liepos 15 d.
vakare abu valdovai tikriausiai pasijiuto labai laimingi kaip karvedžiai ir
politikai. Juk jie, didžiojo Gedimino vaikaičiai, Žalgirio laukuose sudaužė
Ordino galybės legendą, apgynė savo žemę, išgelbėjo nuo kryžiuočių vergovės
žemaičius, pagaliau sužlugdė kryžiuočių planus sukurti savo valstybę palei
Baltiją nuo Oderio iki Suomijos įlankos.8
_______________________________________________________________
8 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m. p 258-263
Naudota Literatūra:
1. Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m.
2. Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988 m.
3. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989 m.
Baigdamas šį referatą, aš norėčiau pastebėti, kad Vytauto asmuo, kaip
žmogaus ir kaip valstybės vyro - politiko ar diplomato, kultūrininko ar
karininko - nėra galutinai paaiškėjęs, Vytauto asmeny ir jo plataus masto
veikloje slepiasi dar daug neaiškumų, kurie ir sukelia nemaža abejonių ir
svyravimo, kas iš kitos pusės ir sulaiko pasakyti apie jį galutinį žodį.
Todėl manau, kad mūsų istorikai šioj srity dar nemaža ras sau gražaus ir
dėkingo darbo. Ši tema yra svarbi Lietuvos istorijai, jos praeičiai,
kadangi ji gausiai papildo istorijos knygų puslapius, parodo tokius
svarbius Lietuvai įvykius ir suteikia nemažai informacijos apie politinę,
kultūrinę situaciją tuometinėje LDK. Supažindina kiekvieną su didžiojo
kunigaikščio asmeniu, jo silpnybėm, noru spręsti vienus ar kitus klausimus.
Istorija vienus valdovus iškelia, išaukština, parodo jų didvyriškumą, apie
kitus kalba, kad jie yra mažai sumanūs valdytojai, nepatyrę politikai ir
žmonės, nesugebą vesti tautą tiesiu gyvenimo keliu.
|
